Nuo .tk domeno iki dirbtinio intelekto: kaip atsirado ši svetainė

Pirmąją savo svetainę sukūriau maždaug 2000-aisiais. Patalpinau ją „puslapiai.lt“ serveryje (dabartiniame „serveriai.lt“), o kiek vėliau atsirado ir gerokai patogesnis adresas – rakstys.tk.

Būtent tas .tk yra atskira ir gana įdomi istorija. Tai Tokelau – trijus Ramiojo vandenyno atolus apimančios Naujosios Zelandijos teritorijos – šalies kodo domenas. 2001-aisiais Nyderlandų verslininkas Joostas Zuurbieras susitarė su Tokelau valdžia ir pradėjo šiuos domenus dalyti nemokamai. Verslo modelis rėmėsi reklama ir papildomomis paslaugomis.

Rezultatas buvo stulbinantis. 2014 m. registruotų .tk domenų skaičius perkopė 25 milijonus, nors pačioje Tokelau tuo metu gyveno vos apie pusantro tūkstančio žmonių – daugiau nei 16 tūkstančių adresų vienam gyventojui. Kuriam laikui .tk tapo didžiausiu pasaulio šalies kodo domenu. Tačiau nemokamas ir lengvai gaunamas domenas turėjo ir kitą pusę – juo itin dažnai buvo naudojamasi šlamštui, sukčiavimui, apgaulingoms svetainėms ir kitai internetinei veiklai. 2023 m., kilus konfliktui su „Meta“ ir prasidėjus teisminiam procesui, nemokamų domenų operatorė „Freenom“ sustabdė naujų registracijų priėmimą.

Man tuo metu visa tai buvo gerokai paprasčiau: .tk buvo tiesiog nemokamas būdas turėti trumpą ir asmeninį interneto adresą vietoje ilgo subdomeno.

Ilgą laiką maniau, kad pirmosios svetainės turinys pradingo negrįžtamai. Senuose kompiuteriuose ar duomenų laikmenose jo neradau. Vis dėlto nusprendžiau pasiknaisioti interneto archyvuose. Juk sakoma: kas patenka į internetą, lieka ten amžiams.

Pasirodo, bent šiuo atveju tai beveik tiesa.

„Internet Archive“ Wayback Machine svetainę vis dar saugo – tik ne po rakstys.tk adresu, o po rakstys.projektas.lt, kur ji iš tikrųjų ir buvo patalpinta.

Atsivertęs senąjį puslapį radau penkias skiltis: „Aktualijos“, „Mokslas & Studijos“, „Verslas“, „Laisvalaikis“ ir „Apie“.

Šyptelėjau.

Dabar, po daugiau nei dvidešimties metų, kurdamas naują svetainę ir visiškai neprisimindamas anos struktūros, viską susidėliojau beveik identiškai. „Aktualijas“ pakeitė „Užrašai“, „Mokslas & Studijos“ virto „Mokslu ir studijomis“, verslas persikėlė į „Projektus“, o laisvalaikis tiesiog išsiskaidė į „Fotografiją“, „Sportą“ ir „Žaidimus“. „Apie“ liko „Apie“. Vadinasi, mano interesų laukas per tą laiką pasikeitė ne tiek jau daug. Gerai tai ar blogai – turbūt nėra taip svarbu.

Laiko juosta. Dvidešimt penkeri metai bandymų turėti savo kampą internete.

graph LR
    A["<b>puslapiai.lt</b><br/><i>apie 2000</i>"] --> B["<b>rakstys.tk</b><br/><i>2003–2007</i>"]
    B --> C["<b>mmkl.lt · kml.lt</b><br/><i>apie 2007–2019</i>"]
    C --> D["<b>rakstys.lt</b><br/><i>apie 2020</i>"]
    D --> E["<b>rakstys.eu</b><br/><i>nuo 2026</i>"]
    style E fill:#35553F,color:#fff

Be asmeninių projektų, kartu su profesionaliu programuotoju esu kūręs ir administravęs Mažųjų miestelių krepšinio lygos svetainę mmkl.lt. Platforma techniškai galėjo aptarnauti visas lygos provincijas, tačiau realiai ja naudojosi tik MMKL Centro provincija. Kai atsitraukiau nuo MMKL reikalų, svetainė buvo pritaikyta Krepšinio mėgėjų lygai (kml.lt) ir veikė dar dvejus ar trejus metus.

Tokius projektus prižiūrėti buvo paprasčiau nei asmeninę svetainę – ne techniškai, o psichologiškai. Kai po varžybų rezultatai turi pasirodyti kuo greičiau, klausimo „ar šiandien turiu tam laiko?“ tiesiog nebelieka.

Prieš kelerius metus dar kartą pabandžiau atkurti asmeninę erdvę adresu rakstys.lt. Ji tebeegzistuoja ir dabar, nors greičiausiai netrukus taps tiesiog nuoroda į svetainę, kurią skaitote šiuo metu.

Ten nutiko tai, ką geriausiai nusako du skaičiai: du įrašai ir keturi tušti puslapiai.

Beveik nieko neskelbiau, nes norint turėti svetainę neužtenka vien idėjų. Reikia laiko tekstams, vizualiniam išpildymui, dizainui ir techninei priežiūrai. Svetainė reikalavo nuolatinio dėmesio – maždaug kaip automobilis, kuriuo nevažinėji, bet kuriam vis tiek pareigingai perki draudimą.

Priežastis paprasta ir nelabai glostanti savimeilės: svetainės priežiūra reikalauja marių laiko, o dideliu rašymo mėgėju niekada nebuvau.

Taip tas projektas ir liko eksperimentu.

Kas pasikeitė?

Pasikeitė ne tai, kad staiga tapau profesionaliu programuotoju, interneto dizaineriu ar tekstų kūrėju. Pasikeitė įrankiai.

Vienas svarbiausių iš jų – dirbtinis intelektas.

Tačiau darbas su juo atrodo visai ne taip, kaip kartais įsivaizduojama. Neužtenka pasakyti „padaryk man svetainę“ ir tikėtis, kad po kelių minučių gausi tobulą rezultatą su nepriekaištingu dizainu ir dar nuostabesniu turiniu.

Iš tikrųjų vyksta pokalbis.

Tu pasakai, ko nori – dažniausiai netiksliai, nes pats to dar iki galo nežinai. Gauni pasiūlymą. Pažiūri ir supranti, kad norėjai visai ne to, bet dabar jau bent gali pasakyti, kodėl.

Ir taip, ratas po rato, nuo abstraktaus „noriu, kad būtų gražu“ prieini prie konkretaus „šitas tarpas per didelis, o antraštė skamba pernelyg iškilmingai“.

Įdomiausia tai, kad pakeliui išmoksti kalbėti apie dalykus, kurių anksčiau net nemokėjai įvardyti. Po kurio laiko pastebi, kad ginčijiesi dėl tarpų tarp eilučių ir pats visiškai tiksliai žinai, kuris variantas geresnis.

Kaip tai veikia iš vidaus

Visas svetainės turinys iš esmės saugomas paprastuose tekstiniuose failuose. Šis įrašas irgi yra tekstinis failas, kurį galima atidaryti beveik bet kuria užrašine.

Nėra turinio valdymo sistemos administravimo lango, svetainės vartotojų prisijungimų ir, svarbiausia, nėra duomenų bazės, galinčios sugesti penktadienio vakarą.

Dirbtinis intelektas padėjo sukurti šį „variklį“, todėl man dabar daugiausia lieka rūpintis turiniu ir idėjomis. Juk visada įdomiau būti architektu, nei pačiam mūryti kiekvieną sieną.

Parašau tekstą, išsaugau – ir netrukus jis jau internete. Niekas nespaudžia mygtuko „Publikuoti“. Svetainė automatiškai susigeneruoja iš naujo, o visa pakeitimų istorija lieka archyve, todėl visada galima matyti, kas ir kada buvo keista.

Tai kartu išsprendė ir vieną seną administravimo problemą.

Ankstesnes svetaines reikėdavo nuolat prižiūrėti: atnaujinti turinio valdymo sistemą, duomenų bazę, įskiepius ir sekti, ar vienas atnaujinimas nesugadino ko nors kito.

Čia prižiūrėti gerokai mažiau.

Serveryje guli jau sugeneruoti statiški puslapiai – be duomenų bazės, turinio valdymo sistemos ir nuolat veikiančių serverio programų. Tai nereiškia, kad svetainė tampa nepažeidžiama, tačiau jos atakos paviršius gerokai mažesnis.

Ką vis dėlto turėjau nuspręsti pats

Technologija neatsakė nė į vieną svarbiausią klausimą.

Pavyzdžiui, kokios skiltys čia turi būti, o kokių ne. Ar fotografija ir krepšinis dera šalia universitetinio vadovėlio?

Nusprendžiau, kad dera.

Viskas gimsta toje pačioje galvoje, o dirbtinai dalyti save į „rimtą“ ir „nerimtą“ man niekada labai nesisekė.

Tiesą sakant, pagrindinis impulsas atkurti šią svetainę buvo visai praktinis – reikėjo erdvės, kurioje galėčiau publikuoti naująjį vadovėlį. Visa kita atsirado kartu.

Kitas klausimas – ar rinkti lankytojų statistiką?

Nusprendžiau, kad bent kol kas to nedarysiu. Pats nenaudoju nei reklamos, nei lankytojų sekimo ar analitikos sistemų. Nežinau, kiek žmonių šiuos puslapius skaito. Greičiausiai nemažą jų dalį sudaro mano studentai, kolegos ir pažįstami.

Kol kas man to visiškai pakanka.

Kiek rodyti savęs – irgi sprendimas.

Galima rašyti pabrėžtinai solidžiai arba taip, kaip iš tiesų kalbi ir galvoji. Būti natūraliam gal kiek rizikingiau, tačiau laukti tobulo varianto dažniausiai reiškia išvis nieko neskelbti.

Todėl renkuosi kompromisą – tiesiog rašyti ir dalytis.

Dirbtinis intelektas gerokai palengvina juodraščio rengimą, informacijos paiešką, struktūravimą ir redagavimą, tačiau temas, argumentus, faktų atranką, vertinimą ir galutinę teksto redakciją sprendžiu pats.

Čia natūraliai kyla klausimas – ar tai vis dar mano tekstai?

Manau, kad taip.

Kai „Excel“ programoje kuriu finansinį modelį, autorystės neatiduodu skaičiuoklei vien todėl, kad ji apskaičiavo tūkstančius formulių. Su dirbtiniu intelektu riba sudėtingesnė, nes jis gali pasiūlyti ir pačią kalbinę išraišką. Tačiau įrankis savaime nepasirenka, ką noriu pasakyti, kam tai sakau, kuo tikiu ir už kuriuos teiginius esu pasirengęs atsakyti.

Apie šią ribą tarp įrankio ir autoriaus esu parašęs atskirai.

Ir vis dėlto – kam reikalinga asmeninė svetainė?

Socialinių tinklų epochoje asmeninė svetainė gali atrodyti kiek senamadiškai. Yra „Facebook“, „LinkedIn“, „YouTube“ ir daugybė kitų vietų, kur galima skelbti tekstus, fotografijas ar vaizdo įrašus.

Tačiau nė viena iš jų nėra visiškai tavo.

Čia galiu nuspręsti pats, kas svarbu, kaip tai turi atrodyti ir kiek laiko turi likti. Nėra algoritmo, sprendžiančio, ką parodyti šiandien ir pamiršti rytoj.

Net jei vieną dieną nustosiu skelbti naujus įrašus, čia vis tiek liks interaktyvus vadovėlis, kurį pats naudosiu dar ne vienerius metus, mokomoji medžiaga, tekstai, fotografijos ir kiti darbai.

O jeigu visa tai pravers ir dar kam nors – bus tiesiog puiku.

Jei svarstote apie savo svetainę

Pradėčiau nuo klausimo, kuris neturi nieko bendra su technologijomis: kas joje bus po pusės metų? Jei atsakymo nėra, svetainė nebus nei gera, nei bloga – jos tiesiog nebus. Mano atsakymas – vadovėlis ir mokomoji medžiaga. Jūsų gali būti kitoks: nedidelis fotografijų albumas, profesinis aplankas ar teminis tinklaraštis. Šiandien, kai techninę dalį gerokai palengvina dirbtinis intelektas, svarbiausia lieka būtent tai – žinoti, ką norite ten laikyti.

Savo nepriklausomas kampas internete nėra blogas dalykas – ypač jei jį lengva prižiūrėti, jis kuria vertę kitiems ar bent jau parodo, ką gebate kurti. Galbūt ne idealiai – idealiai niekada ir nebūna.

Tad kodėl gi nepabandžius?